2025 m. pavasarį atliktas nacionalinis tyrimas „Neformalaus suaugusiųjų švietimo koordinatorių apklausa: iššūkiai ir poreikiai” tapo svarbiu analitiniu pagrindu, leidžiančiu sistemiškai pažvelgti į neformaliojo suaugusiųjų švietimo būklę Lietuvoje, jo koordinavimo praktiką savivaldybėse ir realias šios srities plėtros prielaidas. Tyrimą inicijavo ir atliko Vilma Tubutienė, Šiaulių kompetencijų centro direktorė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos narė, EPALe ekspertė. Tyrimo tikslas buvo ne tik surinkti statistinius duomenis apie neformaliojo suaugusiųjų švietimo organizavimą, bet ir atskleisti gilesnius sisteminius procesus – kaip formuojasi koordinavimo praktikos, kokią vietą suaugusiųjų mokymasis užima savivaldybių politikoje, kaip suvokiama koordinatoriaus rolė ir kokie struktūriniai veiksniai lemia šios srities raidą ar stagnaciją. Tai buvo tyrimas, orientuotas ne į pavienes veiklas, o į visą ekosistemą – jos veikimo logiką, tarpusavio ryšius ir ilgalaikio tvarumo sąlygas. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti nacionaliniuose renginiuose Kaune (2025-04-08, „Mokymosi laiptai – kopk į savo svajones”) ir Vilniuje (2025-05-07, Neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatorių tinklo susitikime).

Apklausa buvo vykdoma 2025 m. kovo 24 d. – balandžio 4 d. naudojant internetinį klausimyną, kuriame dalyvavo beveik visų Lietuvos savivaldybių atstovai – 59 specialistai iš šalies savivaldybių administracijų švietimo skyrių ir švietimo pagalbos institucijų. Jau pati imtis suteikia tyrimui nacionalinį reprezentatyvumą ir leidžia kalbėti ne apie pavienes savivaldybes, o apie visos šalies situaciją. Tyrimo metodika buvo kryptingai struktūruota taip, kad apimtų ne tik formalius organizacinius aspektus, bet ir kasdienę koordinatorių praktiką, jų patirtis, suvokimus, profesinius iššūkius, vertybines nuostatas bei ateities lūkesčius. Tai leido sukurti ne „ataskaitinį”, o gyvą, realybę atspindintį vaizdą.

Tyrimo tikslai apėmė kelis esminius lygmenis. Pirmasis – diagnostinis: nustatyti, kaip šiandien realiai veikia neformalusis suaugusiųjų švietimas savivaldybėse, kokie modeliai taikomi, kaip organizuojamas koordinavimas, kokios struktūros egzistuoja ir kaip jos funkcionuoja praktikoje. Antrasis – analitinis: suprasti, kokie veiksniai lemia sistemos efektyvumą arba neefektyvumą, kokios kliūtys stabdo plėtrą ir kokie resursai lieka neišnaudoti. Trečiasis – strateginis: identifikuoti kryptis, kurios galėtų tapti pagrindu nacionalinei politikai, savivaldybių sprendimams ir ilgalaikiam mokymosi visą gyvenimą sistemos stiprinimui. Ketvirtasis – kultūrinis: atskleisti, kaip suaugusiųjų mokymasis suvokiamas ne tik kaip paslauga, bet kaip visuomenės raidos instrumentas, socialinės sanglaudos, pilietiškumo, demokratijos ir tvarios plėtros pagrindas.

Tyrimo rezultatai parodė, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus vaidmuo šiandien savivaldybėse yra itin platus ir dažnai neapibrėžtas. Tik apie dešimtadaliui respondentų koordinavimas yra pagrindinė darbo funkcija, o daugumai tai – papildoma atsakomybė, jungiama su kitomis pareigomis. Šis faktas yra reikšmingas šiandienos kontekste, nes rodo struktūrinę problemą: suaugusiųjų švietimas dažnai nėra traktuojamas kaip savarankiška strateginė sritis, o integruojamas kaip „papildoma veikla”, priklausanti nuo žmogiškųjų resursų likučio principo. Tai silpnina sistemos stabilumą, ilgalaikiškumą ir profesionalizaciją.

Tyrimas atskleidė, kad koordinatoriai realybėje atlieka ne tik administracines, bet ir vadybines, strategines, analitines, komunikacines ir edukacines funkcijas. Jie planuoja veiklas, kuria partnerystes, inicijuoja projektus, telkia institucijas, konsultuoja gyventojus, vykdo poreikių tyrimus, ieško finansavimo, organizuoja viešinimą, prisideda prie kokybės užtikrinimo. Šios veiklos šiandienos kontekste tampa ypač reikšmingos, nes visuomenė susiduria su sparčia socialine, technologine ir ekonomine kaita, reikalaujančia nuolatinio kompetencijų atnaujinimo, socialinio įtrauktumo stiprinimo ir pilietinio aktyvumo ugdymo. Neformalusis suaugusiųjų švietimas tampa nebe papildoma paslauga, o būtina socialinės infrastruktūros dalimi.

Veiklų planavimo analizė atskleidė, kad dominuoja instituciniai ir strateginiai dokumentai, tačiau silpniau integruojamas tiesioginis gyventojų poreikių atliepimas. Ši tendencija šiandienos kontekste yra ypač reikšminga, nes modernios viešosios politikos kryptis grindžiama dalyvaujamuoju valdymu, bendruomenių įtraukimu ir duomenimis grįstais sprendimais. Tyrimas rodo, kad pereinama nuo „viršaus į apačią” planavimo modelio, tačiau šis procesas dar nėra pakankamai brandus ir sisteminis.

Tematinė veiklų analizė atskleidė, kad savivaldybėse vyrauja kultūrinės, kūrybinės, sveikatingumo, skaitmeninio raštingumo ir kalbų mokymo veiklos, o finansinis raštingumas ir ekonominės kompetencijos lieka paraštėse. Tai itin reikšminga šiandienos socioekonominiame kontekste, kai gyventojai susiduria su infliacija, finansiniu nesaugumu, darbo rinkos transformacija ir socialinės atskirties rizikomis. Tyrimas parodo, kad švietimo pasiūla ne visada proporcingai atliepia struktūrinius visuomenės iššūkius.

Koordinavimo modelių įvairovė atskleidžia sisteminį fragmentiškumą. Nėra vieningo nacionalinio modelio, nėra aiškių standartų, nėra stabilios struktūros. Ši situacija šiandienos kontekste reiškia, kad sistemos raida priklauso ne nuo strateginių sprendimų, o nuo pavienių lyderių, institucijų kultūros ir vietinių iniciatyvų. Tai sukuria didelius skirtumus tarp savivaldybių ir socialinę nelygybę mokymosi galimybių prieinamume.

Dalyvių įsitraukimo analizė atskleidė, kad problema nėra veiklų nebuvimas, o jų patrauklumas, komunikacija, pasitikėjimas ir prasminė vertė. Šiuolaikinėje visuomenėje mokymasis konkuruoja su informaciniu triukšmu, skaitmeninėmis pramogomis, darbo krūviais ir emociniu perdegimu, todėl neformaliojo suaugusiųjų švietimo pasiūla turi būti ne tik „naudinga”, bet ir prasminga, patraukli, aktuali žmogaus gyvenimo kontekstui.

Pagrindiniai iššūkiai – finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų, lektorių, bendruomenių įsitraukimo stoka – atskleidžia, kad problema nėra pavienė, o sisteminė. Tai struktūriniai barjerai, kurie negali būti išspręsti pavienėmis iniciatyvomis, bet reikalauja nacionalinio lygmens sprendimų, politinės valios ir ilgalaikės strategijos.

Koordinatorių kompetencijų poreikiai rodo, kad ši profesinė rolė Lietuvoje dar tik formuojasi kaip atskira profesinė tapatybė. Projektų valdymas, finansų planavimas, andragogika, vadyba, skaitmeninės kompetencijos šiandien tampa ne papildomais, o baziniais gebėjimais, be kurių neįmanoma kurti tvarios sistemos. Tai reiškia, kad būtina ne tik kurti pareigybes, bet ir profesionalią rengimo, mokymo bei kompetencijų tobulinimo sistemą.

Apibendrinant galima teigti, kad tyrimas atskleidžia neformaliojo suaugusiųjų švietimo Lietuvoje lūžio tašką. Sistema jau egzistuoja, veikia, generuoja socialinę vertę, tačiau be aiškios struktūros, nacionalinio koordinavimo, tvaraus finansavimo ir profesionalios vadybos ji išlieka fragmentuota ir pažeidžiama. Tyrimas formuoja aiškią strateginę kryptį: pereiti nuo pavienių iniciatyvų prie sisteminio valdymo, nuo fragmentacijos – prie integracijos, nuo projektinio mąstymo – prie ilgalaikės politikos, nuo individualių pastangų – prie institucinių sprendimų. Tai kryptis, kurioje neformalusis suaugusiųjų švietimas tampa ne „papildoma veikla”, o visavertė nacionalinės švietimo sistemos dalis, stiprinanti visuomenės atsparumą, socialinę sanglaudą, ekonominį konkurencingumą ir demokratijos brandą.

Tyrimo pagrindu formuluojamos rekomendacijos

Remiantis tyrimo rezultatais tampa akivaizdu, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtra Lietuvoje nebegali būti grindžiama pavienėmis iniciatyvomis ar trumpalaikiais projektais – būtini sisteminiai, struktūriniai sprendimai. Visų pirma, reikalingas aiškus nacionalinio lygmens koordinavimas, kuris sujungtų savivaldybių iniciatyvas į vientisą mokymosi visą gyvenimą sistemą, užtikrintų bendrus principus, kryptis ir standartus, tačiau kartu paliktų pakankamai lankstumo atliepti vietos bendruomenių poreikiams. Be tokio koordinavimo išlieka fragmentacija, regioniniai skirtumai ir nelygios galimybės gyventojams.

Esminė sąlyga sistemos tvarumui – stabilus ir ilgalaikis finansavimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiklos negali būti priklausomos vien nuo projektinių lėšų ar trumpalaikių programų, nes tai kuria nestabilumą, darbuotojų kaitą ir veiklų fragmentiškumą. Reikalingas nuoseklus savivaldybių biudžetinis finansavimas, papildytas nacionalinėmis ir tarptautinėmis programomis, leidžiantis planuoti veiklas ilgalaikėje perspektyvoje, užtikrinti paslaugų tęstinumą ir kokybę.

Tyrimas aiškiai parodė ir būtinybę stiprinti neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriaus vaidmenį savivaldybėse. Ši funkcija turi būti ne papildoma pareiga, o aiškiai apibrėžta, instituciškai įtvirtinta profesinė rolė su apibrėžtomis atsakomybėmis, kompetencijomis ir įgaliojimais. Tik profesionalus, stabiliai dirbantis koordinatorius gali užtikrinti sistemingą planavimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, duomenimis grįstus sprendimus ir ilgalaikę veiklų darną.

Ne mažiau svarbi kryptis – kryptingas koordinatorių kompetencijų stiprinimas. Tyrimas atskleidė aiškų poreikį projektų rengimo, finansų valdymo, andragogikos, vadybos, organizavimo ir skaitmeninių kompetencijų srityse. Tai reiškia, kad būtina kurti nuoseklią profesinio tobulėjimo sistemą, kuri apimtų ne pavienius mokymus, o ilgalaikes kvalifikacijos kėlimo programas, mentorystę, profesines bendruomenes ir žinių mainų tinklus.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimui. Neformalusis suaugusiųjų švietimas negali būti vienos institucijos atsakomybė – tai daugiasektorinė sistema, apimanti savivaldybių administracijas, švietimo centrus, bibliotekas, kultūros įstaigas, nevyriausybines organizacijas, verslą ir aukštojo mokslo institucijas. Tik sistemingas, struktūruotas bendradarbiavimas leidžia kurti įvairesnę pasiūlą, efektyviau naudoti išteklius ir pasiekti platesnes gyventojų grupes.

Svarbi rekomendacijų kryptis – duomenimis grįstas planavimas ir sprendimų priėmimas. Veiklos turi būti planuojamos ne tik remiantis strateginiais dokumentais, bet ir realiais gyventojų poreikių tyrimais, dalyvių grįžtamuoju ryšiu, įsitraukimo analize ir poveikio vertinimu. Tai leidžia pereiti nuo formalaus planavimo prie gyvos, adaptuojamos sistemos, gebančios reaguoti į visuomenės pokyčius.

Neformalusis suaugusiųjų švietimas taip pat turi būti aiškiai integruotas į savivaldybių strateginius plėtros dokumentus, socialinės politikos kryptis ir tvarios plėtros strategijas. Mokymasis visą gyvenimą turi būti suvokiamas ne tik kaip švietimo, bet ir kaip socialinės, ekonominės, kultūrinės bei demokratinės raidos instrumentas, stiprinantis bendruomenes, mažinantis socialinę atskirtį ir didinantis visuomenės atsparumą krizėms.

Galiausiai būtina stiprinti informacijos sklaidą ir komunikacijos sistemas. Tyrimas parodė, kad net esant veiklų pasiūlai, dažnai trūksta efektyvių viešinimo kanalų, centralizuotos informacijos sklaidos ir patrauklios komunikacijos formų. Reikalingos bendros platformos, vieningi informaciniai sprendimai ir modernios komunikacijos strategijos, leidžiančios pasiekti skirtingas gyventojų grupes ir kurti pozityvų suaugusiųjų mokymosi įvaizdį visuomenėje.

Šios rekomendacijos formuoja aiškią kryptį: neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistema turi pereiti nuo fragmentiškos, asmeninėmis iniciatyvomis grįstos veiklos prie strategiškai valdomos, koordinuotos, tvarios ir profesionalios sistemos. Tik taip galima sukurti mokymosi visą gyvenimą aplinką, kuri ne tik reaguoja į šiandienos poreikius, bet ir kuria ilgalaikę visuomenės pažangos, socialinės sanglaudos ir demokratinės raidos vertę.

Straipsnį rengė: Vilma Tubutienė