2026 m. rugsėjo 14–19 d. Šiaulių švietimo kompetencijų centro direktorė Vilma Tubutienė dalyvavo mokymuose „Bibliotherapy for Emotional Support” pagal Erasmus+ projektą „Netradicinių erdvių panaudojimas žaliųjų įgūdžių tobulinimui” (Nr. 2025-1-LT01-KA122-ADU-000338829) . Mokymus Splite (Kroatija) organizavo Europass Teacher Academy.

Dalyvės refleksija apie kursus:

“Į šiuos mokymus važiavau galvodama apie knygą kaip apie priemonę, kuri gali padėti žmogui. Grįžau suprasdama, kad knyga kartais gali padaryti dar daugiau – ji gali tapti saugia vieta pokalbiui, būdu įvardyti tai, kam ne visada lengva rasti žodžių, ir net savotišku veidrodžiu, kuriame atpažįstame save.

Per savaitę daug dirbome ne analizuodami „ką autorius norėjo pasakyti?”, o ieškodami kitų atsakymų. Ką šis veikėjas jaučia? Ko jis bijo? Ko nedrįsta pasakyti? Ko tikisi? Ką slepia? Kas jį supranta? Ir galiausiai – ką visa tai pažadina manyje? Tokie klausimai labai keičia santykį su tekstu. Literatūrinis personažas tampa tarsi tarpininku, kuris leidžia kalbėti apie jautrius dalykus saugiau, iš tam tikro atstumo.

Man ypač įstrigo mintis apie persijungimą “nuo vertinimo prie smalsumo”. Labai lengva žmogų greitai įvertinti – jis per daug uždaras, per daug piktas, per daug savanaudis, per daug keistas. O biblioterapijoje mokėmės stabtelėti ir vietoje vertinimo klausti: kas su juo vyksta, ką jis patyrė, ko jam trūksta, kodėl jam tai svarbu, ko jis tikisi iš kitų? Toks požiūris labai natūraliai augina empatiją.

Biblioterapijos metodas padeda atpažinti ir įvardyti emocijas, pažvelgti į savo patirtį per kito žmogaus, literatūrinio personažo, istoriją, geriau suprasti save ir kitus, o kartais – pamatyti daugiau nei vieną galimą išeitį iš sunkios situacijos. Skaitydamas žmogus gali atpažinti save personaže, išgyventi kartu su juo, o vėliau pažvelgti į savo paties situaciją kiek kitaip. Dėl to knyga tampa ne vien tekstu, o pokalbio pradžia.

Šį metodą galima taikyti labai įvairiai – individualiame pokalbyje, grupėje, bibliotekoje, suaugusiųjų mokymuose, emocinės savijautos stiprinimui. Ir tam nebūtinai reikia ilgo teksto. Kartais pakanka vienos scenos, vieno paveikslėlio, citatos ar net kelių klausimų iš literatūros šaltinio. Per mokymus gilinomės į literatūrinių veikėjų istorijas, bandėme į juos pažvelgti iš kitos perspektyvos, piešėme, rinkome simbolius, kūrėme „literatūrinius receptus”, ieškojome knygų, kurios galėtų padėti skirtingais gyvenimo momentais. Tokios užduotys parodė, kad literatūra gali labai natūraliai jungtis su emocinio intelekto plėtojimu, refleksija ir tarpusavio supratimu.

Visa tai puikiai susijungė su pačia Švietimo kompetencijų centro įgyvendinamo projekto tema – “mokytis panaudoti įvairias erdves edukacijoms”. Mokymasis vyko ne tik auditorijoje. Splitas pats tapo mokymosi dalimi – nuo pažintinės ekskursijos iki veiklų miesto erdvėse. Staiga architektūra, senamiesčio gatvės, aikštės, gamta ir viešosios erdvės tapo ne fonu, o medžiaga stebėjimui, pasakojimui, refleksijai ir pokalbiui.

Tai buvo priminimas, kad mokymosi erdvė nebūtinai turi būti klasė su stalais ir lenta. Kartais kitoks pokalbis gimsta sėdint parke. Kartais istoriją lengviau sukurti žiūrint į seną pastatą, medį, akmenį ar žmogų gatvėje. Kartais žmogus daugiau pasako eidamas, nei sėdėdamas už stalo. Ir tada supranti, kad erdvė pati gali tapti edukacijos dalimi.

Didelę vertę šiems mokymams suteikė ir lektorė Elvira Sorić – profesionali, atvira, labai dosniai besidalijanti savo patirtimi ir kurianti tokią atmosferą, kurioje norisi ne tik klausytis, bet ir kalbėti, klausti, ginčytis, dalintis savo patirtimi. Man buvo svarbi būtent ta galimybė diskutuoti ir nebijoti pateikti savo interpretacijos.

Iš Splito grįžtu ne tik su naujomis biblioterapijos technikomis. Grįžtu su dar aiškesniu suvokimu, kad mokymasis labai dažnai prasideda ne nuo informacijos, o nuo gero klausimo, tinkamos istorijos ir erdvės, kurioje žmogus jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų atsiverti.

Grįžtu su viena įstrigusia lektorės mintimi: “kartais per kito žmogaus istoriją išgirstame savąją. O kartais pakeitus vietą, kurioje mokomės, pasikeičia ir tai, ką sugebame pamatyti”