Saugios ir įtraukios mokyklos pagrindas – ne tik aiškios taisyklės, bet ir gebėjimas susikalbėti, išgirsti skirtingas pozicijas bei kartu ieškoti sprendimų. Spalio 12 d. Šiaulių švietimo kompetencijų centre vykusiame seminare „Santykių architektūra: susikalbėjimo menas su tėvais ir kolegomis“ Vaiko gerovės komisijų (VGK) nariai ir pedagogai gilinosi į tai, kaip kasdienį bendravimą paversti veiksmingu bendradarbiavimu, o sudėtingas situacijas – galimybe stiprinti pasitikėjimą.

Seminaras – 40 akad. val. kvalifikacijos tobulinimo programos „Saugios ir augančios mokyklos formulė“ dalis. Programos tikslas – suteikti švietimo specialistams moksliškai pagrįstų žinių ir praktinių gebėjimų, reikalingų prevenciniam darbui, pozityviam elgesiui palaikyti ir bendruomenės kultūrai stiprinti.

Mokymai organizuoti įgyvendinant priemonę „Smurto ir patyčių prevencijos mokymai Šiaulių miesto švietimo įstaigose“, finansuojamą Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.

Nuo reakcijos į problemą – prie sąlygų sėkmei kūrimo

Mokymus vedė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Edukologijos instituto docentė, specialioji pedagogė-ekspertė, Pozityvaus elgesio palaikymo Europos tinklo patariamosios tarybos narė dr. Renata Geležinienė. Lektorės mokslinių ir praktinių interesų sritis – vaikų, tėvų ir pedagogų pozityvaus elgesio formavimas bei palaikymas kasdienėse situacijose.

Seminare aptarti pozityvaus elgesio palaikymo sistemos principai, skatinantys neapsiriboti reakcija į netinkamą elgesį. Dėmesys telktas į tai, kaip iš anksto susitarti dėl aiškių lūkesčių, mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių, pastebėti tinkamą elgesį ir nuosekliai kurti jį palaikančią aplinką.

Praktikoje tai reiškia svarbų pokytį: užuot klausę vien „Kaip sustabdyti netinkamą elgesį?“, turėtume klausti ir „Kokio elgesio tikimės, kaip jo mokysime ir kokią pagalbą suteiksime vaikui, kad jam pavyktų?“

Pavyzdžiui, pastebėjus, kad mokinys nuolat pertraukia kitus, svarbu ne tik priminti taisyklę, bet ir konkrečiai parodyti, kaip paprašyti žodžio, išlaukti savo eilės ar išreikšti nesutikimą. Vietoj bendro komentaro „Elkis gražiai“ galima sakyti: „Matau, kad nori pasidalyti savo mintimi. Palauk, kol baigs kalbėti klasės draugas, o tada išklausysime tave.“ Taip aiškiai įvardijamas laukiamas elgesys ir suteikiama galimybė jį išbandyti.

Pozityvus elgesio palaikymas nereiškia, kad ignoruojami sunkumai ar atsisakoma ribų. Priešingai – ribos išlieka aiškios, tačiau jų laikymasis grindžiamas pagarbiu bendravimu, nuoseklumu ir mokymusi, o ne vien bausmės baime.

Trys kryptys, padedančios kurti pozityvius santykius

Seminare nagrinėtos trys tarpusavyje susijusios temos, svarbios kasdieniam pedagogų, šeimų ir švietimo pagalbos specialistų darbui.

1. Pozityvaus elgesio palaikymas ir kolegialus bendradarbiavimas

Aptarta, kaip susieti kolegialų planavimą, veiksmų įgyvendinimą, rezultatų vertinimą ir įsivertinimą. Pabrėžta, kad dokumentai ir vidaus tvarkos aprašai tampa prasmingi tuomet, kai padeda susitarti dėl konkrečių veiksmų, atsakomybių ir pažangos stebėjimo.

Pavyzdžiui, jeigu mokytojai pastebi, kad mokiniui sunku laikytis susitarimų keliose pamokose, verta ne apsiriboti atskirais pastabų įrašais, o kartu išsiaiškinti, kokiose situacijose sunkumai kyla, kokios priemonės jau išbandytos ir kas padeda. Susitarimas turėtų atsakyti į keturis klausimus: ką darome, kas atsakingas, kaip stebime pokytį ir kada aptariame rezultatus?

Kolegialus dialogas prasideda nuo bendro tikslo, o ne nuo kaltųjų paieškos. Užuot sakius „Jūs nesusitvarkote su klase“, galima formuluoti: „Pastebime, kad šiose situacijose mokiniams sunku laikytis susitarimų. Ką galėtume išbandyti kartu, kad jiems būtų lengviau?“

Toks kalbėjimas leidžia išlaikyti profesinį reiklumą ir kartu stiprina komandinę atsakomybę.

2. Bendradarbiavimas su šeima – nuo problemos pranešimo prie bendro sprendimo

Pokalbiai apie vaiko elgesio ar mokymosi sunkumus neretai tampa išbandymu tiek pedagogams, tiek tėvams. Kai pokalbis pradedamas kaltinimu ar išvardijant nesėkmes, šeima gali pasijusti teisiama ir imti gintis. Todėl svarbu ne nutylėti sunkumus, bet aptarti juos taip, kad tėvai taptų aktyviais sprendimo dalyviais.

Praktiškai galima vadovautis keturių žingsnių pokalbio algoritmu:

1. Pradėti nuo bendro tikslo. „Norime kartu rasti būdų, kaip padėti jūsų vaikui sėkmingiau jaustis ir mokytis mokykloje.“
2. Įvardyti konkretų faktą, vengiant etikečių. „Per pastarąją savaitę trijose pamokose buvo sunku pradėti savarankišką užduotį“, o ne „Jūsų vaikas tingi ir nesistengia.“
3. Išgirsti šeimos perspektyvą. „Kaip tai atrodo namuose? Kas, jūsų pastebėjimu, padeda vaikui susikaupti?“
4. Susitarti dėl vieno ar kelių įgyvendinamų veiksmų. „Mokykloje užduotį skaidysime į trumpesnius etapus, o po savaitės aptarsime, kaip sekėsi. Ką galėtumėte pasiūlyti jūs?“

Ši seka padeda pokalbį perkelti nuo vertinimų prie faktų, nuo gynybos – prie smalsumo, o nuo abstrakčių pažadų – prie aiškių veiksmų.

Svarbu ir tai, kaip reaguojame į tėvų nepasitenkinimą. Užuot skubėję prieštarauti, galime pasakyti: „Girdžiu, kad ši situacija jums kelia nerimą. Pabandykime atskirti, ką jau žinome, ką dar turime išsiaiškinti ir kokių veiksmų galime imtis.“ Išgirsti žmogų nereiškia automatiškai sutikti su jo vertinimu – tai reiškia pripažinti jo patirtį ir išlaikyti galimybę konstruktyviai bendradarbiauti.

Kai mokyklos ir šeimos požiūriai išsiskiria, svarbu neskubėti įrodinėti, kas teisus, ar vertinti tėvų reakciją kaip nenorą bendradarbiauti. Jei tėvai teigia, kad namuose vaikas elgiasi tinkamai, pedagogams verta pripažinti, kad skirtingose aplinkose vaiko elgesys gali skirtis, ir grįžti prie konkrečių faktų: kokiose situacijose sunkumų kyla, kaip dažnai jie kartojasi ir kas juos paskatina. Užuot sakius „Jūsų vaikas nuolat netinkamai elgiasi“, galima formuluoti: „Girdžiu, kad namuose tokio elgesio nepastebite. Mokykloje susiduriame su konkrečiomis situacijomis, kurias norėtume kartu geriau suprasti. Pasidalykime savo pastebėjimais ir paieškokime būdų, kurie padėtų vaikui.“ Svarbu išlikti pagarbiems, bet kartu nuosekliai įvardyti pastebėtus sunkumus, jų poveikį vaikui ir aplinkiniams bei susitarti dėl konkrečių veiksmų ir pakartotinio situacijos aptarimo. Bendradarbiavimas nereiškia, kad nuomonės privalo sutapti – svarbiausia, kad skirtingos patirtys taptų pagrindu ieškoti vaikui veiksmingiausios pagalbos.

3. VGK – erdvė ne tik problemoms aptarti, bet ir sprendimams kurti

Vaiko gerovės komisijos veiksmingumas priklauso ne vien nuo nagrinėjamų klausimų, bet ir nuo to, kaip organizuojamas dialogas, įtraukiami skirtingi specialistai ir priimami susitarimai.

VGK posėdyje naudinga nuosekliai pereiti nuo situacijos aprašymo prie jos supratimo, galimų sprendimų ir atsakomybių pasidalijimo. Tam gali padėti penkių žingsnių algoritmas:

• FAKTAI. Kas konkrečiai įvyko? Ką stebėjome, kokią informaciją turime?
• VAIKO PERSPEKTYVA. Kaip situaciją gali išgyventi pats vaikas? Kokie jo poreikiai ir stiprybės?
• SITUACIJOS ANALIZĖ. Kada sunkumai dažniausiai kyla? Kas juos paskatina, o kas padeda jų išvengti?
• SPRENDIMAI IR ATSAKOMYBĖS. Kokias dvi ar tris priemones išbandysime? Kas, iki kada ir kaip jas įgyvendins?
• PAŽANGOS APTARIMAS. Iš kokių požymių spręsime, kad situacija gerėja? Kada grįšime prie susitarimų?

Pavyzdžiui, aptariant pasikartojančius konfliktus tarp mokinių, svarbu neapsiriboti klausimu, kuris mokinys pažeidė taisykles. Reikėtų išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis konfliktai kyla, ar mokiniai moka išreikšti nesutikimą, kokios suaugusiųjų reakcijos padeda situaciją nuraminti ir kokių įgūdžių vaikams dar reikia išmokti.

Posėdžio pabaigoje bendras susitarimas turėtų būti konkretus: „Per artimiausias dvi savaites klasės vadovas stebės, kada dažniausiai kyla konfliktai, socialinis pedagogas padės mokiniams praktikuoti nesutarimų sprendimo būdus, o sutartą dieną komanda aptars pokyčius.“ Toks susitarimas leidžia kiekvienam dalyviui suprasti savo vaidmenį ir padeda užtikrinti, kad priimti sprendimai neliktų tik protokole.

Kaip įvertinti pozityvios komunikacijos kultūrą mokykloje?

Siekiant kryptingai stiprinti pozityvią komunikaciją ir gerinti mokyklos mikroklimatą, verta periodiškai įsivertinti, kaip bendruomenės nariai jaučiasi kasdienėse bendravimo situacijose. Vienas iš paprastų būdų – anoniminė mokytojų, švietimo pagalbos specialistų, mokinių ir tėvų apklausa. Jos metu galima išsiaiškinti, ar mokykloje išklausoma kitokia nuomonė, ar nesutarimai sprendžiami pagarbiai, ar grįžtamasis ryšys padeda tobulėti, ar bendruomenės nariai jaučiasi saugūs išsakydami savo rūpesčius ir prašydami pagalbos. Greta uždarų klausimų verta pateikti ir atvirą klausimą: „Ką mūsų mokykloje reikėtų pakeisti, kad bendravimas būtų pagarbesnis ir konstruktyvesnis?“ Apibendrinus atsakymus, galima nustatyti stipriąsias mokyklos komunikacijos puses, pastebėti sritis, kuriose trūksta pasitikėjimo ar bendradarbiavimo, ir numatyti konkrečius pokyčius. Pakartotinai atlikta apklausa po kelių mėnesių leistų įvertinti pažangą. Svarbiausia, kad tyrimo rezultatai taptų ne bendruomenės vertinimo ar kaltųjų paieškos priemone, o atspirties tašku bendriems susitarimams ir sąmoningam pozityvios santykių kultūros kūrimui.

PEPIS mokyklos – pozityviais santykiais grįsta ugdymo aplinka

Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistema (PEPIS) – tai nuoseklus, visos mokyklos bendruomenę apimantis požiūris, padedantis kurti saugią, palankią ir įtraukią ugdymosi aplinką. PEPIS principus taikančiose mokyklose daug dėmesio skiriama ne tik netinkamo elgesio prevencijai, bet ir pozityvaus elgesio mokymui, jo pastebėjimui bei pastiprinimui. Visa bendruomenė – mokytojai, mokiniai, tėvai, švietimo pagalbos specialistai ir administracija – susitaria dėl bendrų elgesio lūkesčių, kuria pagarba ir pasitikėjimu grįstus santykius bei ieško veiksmingų būdų padėti mokiniams įveikti kylančius sunkumus. Svarbi šios sistemos dalis – prevencija, komandinis darbas ir duomenimis grįsti sprendimai, leidžiantys įvertinti taikomų priemonių veiksmingumą ir laiku suteikti reikiamą pagalbą.

Kaip mokyklai tapti PEPIS diegiančia mokykla? Pirmiausia svarbu, kad mokyklos vadovybė ir bendruomenė pritartų šiam požiūriui ir būtų pasirengusios nuosekliems pokyčiams. Toliau rekomenduojama suburti PEPIS diegimo komandą, įvertinti esamą mokyklos situaciją, aptarti bendruomenės poreikius ir susitarti dėl bendrų, aiškiai apibrėžtų elgesio lūkesčių. Kitas žingsnis – parengti įgyvendinimo planą, numatyti darbuotojų mokymą, pozityvaus elgesio mokymo ir pastiprinimo būdus, pagalbos mokiniams priemones bei pažangos vertinimą. Sistema diegiama nuosekliai, įtraukiant visą bendruomenę, stebint rezultatus ir prireikus koreguojant veiklas. Mokyklai, norinčiai pradėti šį procesą, verta kreiptis į PEPIS srityje dirbančius specialistus ar mokymus organizuojančias institucijas ir išsiaiškinti aktualias konsultavimo, mokymų bei metodinės pagalbos galimybes.

Lietuvoje PEPIS įgyvendinimas mokyklose siejamas ir su Lietuvos įtraukties švietime centro (LĮŠC) koordinuojamu procesu. Mokykloms, norinčioms tapti oficialiai PEPIS sistemą įgyvendinančiomis mokyklomis, rekomenduojama sekti centro skelbiamus kvietimus ir atrankos sąlygas. Ankstesnėje atrankoje buvo numatyta pateikti paraišką, mokyklos vadovo įsipareigojimą ir patvirtinimą, kad PEPIS diegimui pritaria 80 proc. mokyklos darbuotojų. Atrinktų mokyklų komandoms buvo organizuojami mokymai ir teikiama metodinė pagalba.

Pozityvi komunikacija – kasdieniai pasirinkimai, kuriantys pasitikėjimą

Teorines įžvalgas seminare papildė situacijų modeliavimas, atvejų analizė ir VGK posėdžių simuliacijos pavyzdžiai. Šios veiklos sudarė galimybę analizuoti skirtingas bendravimo situacijas, išbandyti dialogo valdymo būdus ir aptarti, kaip žodžių pasirinkimas, klausymasis bei aiškūs susitarimai veikia bendradarbiavimo kokybę.

Pozityvioji komunikacija prasideda nuo mažų, bet reikšmingų pasirinkimų. Ji padeda išlaikyti aiškias ribas ir kartu išsaugoti žmogaus orumą.

Kasdienėje praktikoje naudinga prisiminti kelis principus:

• Vertinti elgesį, o ne žmogų. Vietoj „Tu neatsakingas“ – „Sutarėme užduotį atlikti iki šiandienos, bet jos dar neturime. Aptarkime, kas sutrukdė ir kaip galime tai išspręsti.“
• Kalbėti konkrečiai. Vietoj „Būk mandagesnis“ – „Kai nori nesutikti, išsakyk savo nuomonę nepertraukdamas kito žmogaus.“
• Pastebėti pastangas ir pažangą. „Šiandien palaukei, kol klasės draugas baigs kalbėti, ir tada pasidalijai savo mintimi. Tai padėjo mums išgirsti vieniems kitus.“
• Klausti prieš darant išvadas. „Pastebėjau, kad šiandien nedalyvavai grupės darbe. Kas tau buvo sunkiausia?“
• Užbaigti pokalbį susitarimu. „Ką kiekvienas iš mūsų padarys iki kito susitikimo? Kaip suprasime, kad pasirinktas būdas padeda?“

Tokios formuluotės nėra universalūs sakiniai visoms situacijoms. Jų vertė – principas, kuriuo jos grindžiamos: konkretūs faktai vietoj etikečių, smalsumas vietoj skuboto vertinimo, aiškūs lūkesčiai vietoj miglotų reikalavimų ir bendras veikimas vietoj kaltinimų.

Geri santykiai – sąmoningai kuriama mokyklos kultūra

Saugi ir auganti mokykla kuriama nuosekliai: susitariant dėl bendrų elgesio lūkesčių, palaikant pedagogų kolegialumą, įtraukiant šeimas į sprendimų priėmimą ir užtikrinant, kad kiekvienas susitarimas virstų konkrečiais veiksmais.

Pozityvi santykių architektūra nėra vien pagarbus bendravimas ar konfliktų vengimas. Tai kryptingai kuriama sistema, kurioje aišku, kaip sprendžiami nesutarimai, kaip palaikomas tinkamas elgesys, kaip dalijamasi atsakomybe ir kaip vertinama pažanga.

Kai mokyklos bendruomenė geba ne tik įvardyti problemas, bet ir susitarti, ką darys kitaip, prevencija tampa kasdienės veiklos dalimi. O vaiko gerovė – ne vien deklaruojamu tikslu, bet bendruomenės atsakomybe, atsiskleidžiančia per konkrečius sprendimus, tarpusavio pasitikėjimą ir nuoseklų bendradarbiavimą.